Ar valstybė gali skatinti verslo plėtrą?

Vienas žinių ekonomikos pradininkų, Ronaldo Reagano administracijos patarėjas Michaelas Porteris yra gana tiksliai nubrėžęs skirtį tarp strategiškų ir pasyvių valstybių. Vyriausybė gali būti pašalinusi daugelį verslo kliūčių, sumažinusi išlaidavimus, sustabdžiusi daugelį kitų blogų dalykų. Tačiau ji gali taip ir neturėti pozityvios programos.

Gali būti žinoma, ko nedaryti: nevykdyti protekcionistinės politikos, vengti subsidijų, neiškraipyti rinkos. Tačiau jei nėra vizijos ir strateginio valstybės veikimo ekonomikoje, tai nėra komponento, kuris galėtų pastūmėti ją į aukštesnį lygį.

Tai ir yra konservatyvios ekonomikos pagrindas – ekonomikos neįsivaizduojame be strateginio valstybės veikimo ten, kur rinka susitvarkyti negali. Be teigiančios ir savo strateginę viziją siūlančios efektyvios valstybės, galinčios ilguoju laikotarpiu projektuoti šalies raidą. Pavyzdžiui, siaučiant pasaulinei ekonominei krizei, toks strateginis rinkos veikimas buvo projektuojamas per dvi kertines agentūras: „Investuok Lietuvoje“ ir „Versli Lietuva“.

Šių agentūrų veiklos rezultatas – į mūsų šalį atėję didieji paslaugų centrai, dešimtys tūkstančių gerai apmokamas darbo vietas gavusių žmonių bei aplink juos kuriamos darbo vietos paslaugų sektoriuje. Eksporto ir verslumo skatinimas, tarptautiniu lygiu pripažintos ir apdovanotos programos kaip „Sparnai“, renginiai kaip Life Sciences Baltics – tai yra strateginis valstybės vaidmuo.

Visos šios iniciatyvos atsirado tik minėtų agentūrų dėka. Tam buvo skirti valstybės biudžeto pinigai (didesnei daliai algų agentūrose dirbantiems žmonėms mokėti) ir europinės lėšos (kuriomis buvo finansuojamos programos). Viena tokių – pirmųjų verslo metų krepšelių programa, kurios esmė buvo padėti jaunoms įmonėms įgyti verslo pradžiai ir vystymui reikalingų žinių bei paslaugų bazę: nuo adreso korespondencijai suteikimo iki buhalterinės apskaitos vedimo klausimų, mokymų ir konsultacijų.

Deja, „Versli Lietuva“ niekada nebuvo įtraukta į viešąjį administravimą atliekančių valstybės institucijų sąrašą ir negalėjo be kliūčių atlikti jai patikėtų užduočių. Šią spragą būtent ir užpildo mano pateiktos pataisos, ištaisančios situaciją, kai „Versli Lietuva“ yra finansuojama visų peikiamais vidaus sandoriais.

Kitaip nei tvirtina kai kurie Seimo nariai, šios įstatymo pataisos nekeičia paramos verslui teikimo schemos. „Versli Lietuva“ organizuodavo ir po pataisų priėmimo toliau organizuos konkursus: ar tai būtų pirmų verslo metų krepšelių programai, ar net abejotinos kokybės verslo konsultantų tinklo teikiamoms paslaugoms – kaip paslaugos teikėjai tame konkurse dalyvauja savivaldybės valdomi verslo inkubatoriai, verslo subjektai ar verslo asociacijos.

Kita vertus, jei apgailestaujama dėl išnykusių rudimentinių nuostatų, kad finansavimą turi gauti būtent inkubatoriai ir konsultaciniai centrai, tai ši nuostata yra likusi nuo ministro V.Uspaskicho laikų, kai buvo įkurtas konsultacinių verslo centrų tinklas, skirtas Darbo partijai įsitvirtinti regionuose, su tiesioginiu finansavimu iš biudžeto. Šiandien nebėra nei biudžetinio finansavimo, nei tam valstybės pinigus dosniai savo parašu skirsčiusio ministro.

Džiugu, jog šiandien galime sutarti, kad tokios agentūros kaip „Versli Lietuva“ ir „Investuok Lietuvoje“ yra kertiniai šalies ūkio atramos taškai. Dabar belieka pripažinti, jog laisvos rinkos šioje sferoje proveržiui pasiekti neužtenka. Reikalingas strateginis valstybės vaidmuo ir vizija tam, kad šalies ūkis pagaliau būtų pakylėtas į aukštesnį lygmenį, kuriame galėtumėme konkuruoti su kitais globalios arenos aktoriais, o savo šalies piliečiams užtikrintume augančias algas ir šalies gerovę.